<...Skridinys sucypė, kaip cypia senas vėjarodis, kada vėjas būna ilgai miegojęs. - Girdi,- tarė mažasis princas,- mes pažadinome šulinį, ir jis dainuoja…>
Gal būt tik mirdamas suprasiu, kurių galų aš užsigeidžiau cecho iš raudonų plytų. Na, bent jau geras tris savaites nereiks laužyt galvos ką veikti. Atsakymas - miegot, valgyt, ardyti sienas, valyt plytas, valgyt, miegot. :). Senatvėje pradedu vertint dienotvarkės apibrėžtumą... Juolab liaudies išmintis byloja: pas tikrą vyrą visada turi būt kas nors išardyta ir nepabaigta surinkt. Tai mane ramina. Vadinasi nebus nukrypta nuo normos net jei ir plytos kelis metus pastovės nesumūrytos.